1994 m. į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas Vilniaus istorinis centras – XIV–XVIII a. susiformavusi 359,5 ha teritorija. Šiandien pripažįstama, kad klestėjimo laikotarpiu Vilnius darė įtaką viso Vidurio Rytų Europos regiono šalių kultūrai ir architektūros raidai, o jame esantys paveldo objektai yra išskirtiniai architektūrinio ansamblio ir kraštovaizdžio tipo pavyzdžiai.

  Viena gražiausių Europos sostinių vadinamas miestas nuo seno garsėjo tolerantiškumu. Šiame labiausiai į rytus nutolusiame Vakarų Europos kultūros židinyje derėjo ir Rytų, ir Vakarų kultūrų tradicijos, mieste ir jo prieigose kūrėsi įvairių konfesijų ir tautybių gyventojai.

  Seniausią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinio ir kultūrinio centro gyvavimo etapą reprezentuoja Vilniaus pilių valstybiniame kultūriniame rezervate esantis gynybinių įtvirtinimų ir reprezentacinių pastatų kompleksas, XVI a. trečiajame dešimtmetyje gynybine siena apjuostas istorinis branduolys.

  Amžiams bėgant Vilniaus istorinis centras sparčiai plėtėsi, ir nors jis ne kartą nukentėjo nuo gaisrų ir karų, iki mūsų dienų yra išlikę viduramžiams būdingas radialinis planas, netaisyklingas gatvelių tinklas, nepasikeitęs užstatymo pobūdis, architektūros ir gamtinės aplinkos dermė.

  Vilniaus senamiestyje išlikę autentiški gynybinės, gyvenamosios, reprezentacinės, sakralinės paskirties statiniai turi gotikos, renesanso, baroko, klasicizmo bruožų. Jo architektūrai būdingas ir savitas kelių stilių susiliejimas į darnią estetinę visumą. Vietos dvasią kuria miesto panoramoje žvilgsnį traukiantys bažnyčių, išsaugojusių XVIII a. ketvirtajame dešimtmetyje susiformavusios originalios Vilniaus baroko mokyklos stilistinius ypatumus, kupolai, santūriai didinga klasicistinė architektūra.

  Šiandien pasauliniame kontekste Vilniaus senamiestis – tai ne tik konkrečios civilizacijos palikimas, bet ir išskirtinės kultūrinės gyvensenos tradicijos liudininkas.